Šį įrašą pradėsiu nuo savo paties prieš porą savaičių A. Račo bloge palikto komentaro po įrašu “Aš balsuočiau už Gitaną Nausėdą”:

“kuo toliau, tuo bus gražiau. intriguoja, ką galutinai pasirinks vadinamasis “valstybininkų” ratas (kažkaip manau, tada pasirinktasis kandidatas turėtų patekti į antrą turą.) kas jis bus Nausėda, Kirkilas ar kas kitas - pasimatys matyt greičiausiai iš Lietuvos ryto publikacijų.

Tam tikrų įtarimų jau kelia jau šiemet matyti keli straipsniai su visokiausiom žavingomis foto apie Ušacką. diplomatinė tarnyba + gerose ambasadose gali liudyti apie realų tariamo ar esamo klano pasirinkimą. Neatmestinas jų pasirinkimas ir E. Kūrio kandidatūra.

kaip bebūtų resursai ir bazė “valstybininkų” kandidatui matyt bus ideali. pradedant visuomeniniu transliuotoju, lietryčiu ir pan.

taip pat esu linkęs manyti, kad kandidatas nuo “valstybininkų” tebus vienas.”

Na ilgai laukti nereikėjo. Šiandienos “Lietuvos ryto” savaitės apžvalgoje rašoma:

“Vizito fone prasiveržė ir tradicinę lietuvišką politinę virtuvę primenantys potėpiai.

Tarp 70 išskirtinių svečių, kurie dalyvavo Nyderlandų karalienės garbei Prezidentūroje surengtoje vakarienėje, buvo ir privataus banko patarėjas G.Nausėda su žmona.

Klaida, atsitiktinumas ar valingas prezidento V.Adamkaus, nusprendusio suteikti tiek garbės tolimam nuo politikos ir vienam iš daugelio šalies ekonomistų, sprendimas?

Toks klausimas kilo ne tik svečiams, bet ir jų sąrašą aptarinėjusiai visuomenei.

Įvertinus dar ir tai, kad visuomeniniais pagrindais prezidentui patariantis G.Nausėda buvo pasodintas garbingoje vietoje, netenka abejoti – šalies vadovas siunčia ženklus apie pasirinktą įpėdinį ir favoritą per šalies prezidento rinkimus, kurie vyks lygiai po metų.

Atrodo, politikoje niekada nedalyvavęs ir politinio užnugario neturintis G.Nausėda jau matuojasi šalies vadovo švarką, tikėdamasis, kad sėkmei gali pakakti ir dabartinio šalies prezidento paramos bei aštrių pareiškimų per televiziją.”

Taigi, akivaizdu, kad G. Nausėda nebus “valstybininkų” kandidatu, o šalies vadovui siunčiamas nepasitenkinimo signalas iš dienraščio, kuris šeip palankiai nušviečia V. Adamkaus veiklą, pozicijas.

Įdomus ir kitas dalykas. Dienraštis stebisi, ką garbingų svečių priėmime veikia privataus banko patarėjas (kuris beje yra ir Prezidento visuomeninis patarėjas – t.y. politinio pasitikėjimo asmuo Prezidento komandoje). Tačiau įdomu, kodėl “ Lietuvos rytas” nekelia klausimo, ką priemime veikė pats privataus dienraščio vyr. redaktorius G. Vainauskas? Gal nepasitenkinimą kelia ir dėl to, kad Nausėda buvo pasodintas garbingesnėje vietoje nei pats Vainauskas? 

Įdomu ar visų dienraščių redaktoriai buvo kviesti į prieėmimą. Beveik esu tikras, kad ne. Tačiau čia jau kita tema, kuriai atskirų įrašų kaip ir nebereikia, nes faktus (ar mitus, jei taip labiau patiktų) dėl “valstybininkų” egizstavimo  liudija patys faktai.  

Na ką – nors prezidentiniai rinkimai toli, tačiau jau norisi nekantrauti, kas bus tas pateptasis “valstybininkų” kandidatas.

 G. Vainauskas su žmona vakarienės karalienės Beatričės garbei Prezidentūroje metu. Ačiū Delfi.

Dieną iš dienos vartant mūsų dienraščius, sąmoningai ar ne į juos žiūrime per tam tikrą savo susikurtą subjektyvų vertinimo filtrą. Iš tiesų, tuos filtrus neretai mums sukuria patys leidiniai.

Skaitydamas skirtingus straipsnius ar vedamuosius apie tuos pačius įvykius neretai pagaunu, kad iš tiesų juos skaitau ne todėl, kad kažką naujo sužinočiau, bet dėl to, kad „patikrinčiau“ ar tai kas parašyta atitinka dienraščio politiką.

O kas yra ta dienraščio politika? Juk be reklaminių šūkių: „Lietuvai ir pasauliui“ ar „Laikraštis kuris gali“ ne kaži ką ir galima rasti kaip leidiniai patys save pristato (jų misijos, vizijos ir strateginiai tikslai) . Aišku visi jie save pateikinėja kaip nepriklausomus ir su niekuo nesusaistytus, tačiau sąmoningai ar ne per savo publikacijas siųsdami žinias skaitytojams kam jie iš tiesų atstovauja.

Pasidalindamas savo pasamprotavimais apie trijų, mano akimis labiausiai tam tikrą politinę liniją palaikančių pagrindinių dienraščių išskirtinumo koncepcijas vadovausiuosi vertindamas jų laikysenas politinių aktualijų atžvilgiu.

„Lietuvos rytas“ – valdžios laikraštis. Jo išskirtinumas slypi tame, kad jis žino, sužino ir dalinasi savo žinojimu su skaitytojais tokia informacija, kuri neprieinama eiliniam mirtingajam. Gebėjimas prieiti ten, kur kitiems durys užtrenktos ir būtinai tai išpublikuoti – LR vizitinė kortelė. Pats šviežiausias pavyzdys ateinantis į galvą – tai prezidento V. Adamkaus foto iš ligoninės palatos, kai jam buvo dedamas širdies stimuliatorius. Visgi ne visiems tos durys buvo uždarytos. Aišku jei reikia rimtesnių pavyzdžių, tai įvairiausių skandalų metu, LR pirmasis viešindavo įvairius telefoninius pokalbius, slaptos informacijos išklotines ir pan. Na, o už šaltinius ir išskirtines LR niekada nelieka skolingas valdžiai. Visada, kai tik reikėdavo LR apgindavo oficialias Lietuvos pozicijas, labiausiai aprašydavo URM ir Prezidento pastangas tarptautinėje politikoje. Socdemai (bent ta dalis, kuri su premjeru) bene viena partija, kuriai daug ką atleidžia LR. Na tikriausia bent jau tol, kol pagrindiniai valdžios svertai jų rankose.

„Respublika“ – labiausiai, matyt, šiuo metu identiteto krizę išgyvenantis dienraštis. Tikriausia jo  pagrindinė koncepcija – kas daugiau moka, tam ir palankumas informacijos dozavime, pateikime ir vertinime. Respublikoje gausu ne tik įvairių „bendradarbiavimų“ su ministerijomis informacijos rengime, bet ir satelitinėmis tam tikrų politinių jėgų struktūromis (pvz. Tam tikromis profsąjungomis). Identiteto krizę leidžia konstatuoti ten politikos redaktoriumi įsidarbinęs A. Medalinskas. Jo straipsniuose paprastai galima išskaityti kritiką konservatoriams ir socdemams (didžiausiems tvarkos ir teisingumo konkurentams). Taigi, labiausiai keista dėl socdemų. Juk ne paslaptis, kaip jie išsipirkinėjo palankumą ir slėpė „užs.“ šiame dienraštyje: užprenumeruoji tam tikrą skaičių „Respublikų“ ir gali būti ramus – indulgencijos išpirktos. (o schemos laimikis – stulbinantis biznis: išdalini tas prenumeratas mokykloms, bibliotekoms, aktyviems šalininkams tai ne tik pasirodai geras, bet užsitikrini ir tai, kad šie skaitytojai apie tave nieko blogo tame leidinyje neperskaitys).

„Lietuvos žinios“ – teisuoliškas, „antivalstybininkų“ dienraštis. Paprastai kas rašoma – orientuota į vieną spalvą, vieną tiesą, nukreiptą prieš komunistinį šešėlį turinčiuosius. Neretai aprašomos istorijos apie baubus valstybininkus – kiek persūdomos. Komentarų rašančiųjų ratas – taip pat panašus į baigtinį. Dėl savo laikysenų, šį dienraštį savo ruporu gali laikyti konservatoriai, piliečių santalka ir tam tikrais kartais – tvarka ir teisingumas….

„Verslo žinių“ , įvairių dienų (Kauno, Vilniaus…) politinės tapatybės, mano akimis, nėra labai ryškios. O gal tik meistriškiau pridengtos ?

Geltonųjų satelitų „LT“ bei „Vakaro žinios“ taip pat neverta aptarinėti, o greičiau nurodyti nuorodas atitinkamai į „Lietuvos rytą“ bei „Respubliką“.

Reklamavimasis už valstybės pinigus, K. Prunskienei nepakišo kojos, tačiau kaip tam tikra tiesioginė patyčia iš ministrės pusės žemdirbiams būtų galima laikyti šiandienos išplatintą pranešimą: “K. Prunskienė solidarizuojasi”, kuriame skelbiama, kad ministrė skiria asmeninių lėšų protesto akcijai:

Žemės ūkio ministrė, Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos pirmininkė Kazimiera Prunskienė solidarizuojasi su vartotojais. Atsiliepdama į Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos, LR Žemės ūkio rūmų, Lietuvos ūkininkų sąjungos bei Lietuvos žemės ūkio bendrovių sąjungos kvietimą finansiškai prisidėti prie žemdirbių organizuojamos pieno dalinimo miestuose akcijos, į pieno gamintojų asociacijos sąskaitą pervedė du tūkstančius litų.

Prie akcijos parėmimo prisijungė ir Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas, Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos valdybos pirmininkas Viktoras Rinkevičius, pervesdamas vieną tūkstantį litų, Žemės ūkio ministerijos viceministrė Virginija Žoštautienė, ministerijos valstybės sekretorius Vidmantas Kanopa.

Kažkaip jau viskas suvelta. Automatiškai kyla klausimai:

1. kodėl solidarizuojamasi su vartotojais, kai protesto akciją rengia tiekėjai  (ūkininkai) ir nepasitenkinimą reiškia dėl pernelyg menkų pieno supirkimo kainų, ypač pabrangusių trąšų, per menkų tiesioginių išmokų?

2. Ar ministrė ir ministerija bei Seimo kaimo reikalų komitetas sprendžiant ūkininkų nepasitenkinimą keliančius klausimus neįžvelgia savo jokios atsakomybės, kad tik vienintelė forma kuria galima pagelbėti – tai skirti asmeninių pinigų protesto akcijai? (čia panašu į tai, kad Žakaitienė streikuojantiems mokytojams būtų atsiuntusi laikraščių paskaityti ar badavusiems – sumuštinių atvežtų)

Visa ta propaganda ir miglos pūtimas su bandymu ne tik, kad nenukentėt, bet dar ciniškai bandyti užsidirbti politinių dividendų atrodo neskaniai. Ar čia tik man tai kliūva?

Šiame įraše visiškai nenorėčiau veltis į tai, kas teisus, o kas ne ginčuose dėl Kuršių Nerijos. Man įdomesnis kitas aspektas – įvertinti Kuršių Nerijos, kaip puikios erdvės politinėms manipuliacijoms niuansą.

 Sąžiningumo vardan pasakysiu, kad asmeniškai palaikau Kuršių nerijos kaip saugomos teritorijos bei unikalaus gamtos paveldo išsaugojimo strategiją, o nepritariu urbanizuoto kurorto idėjai. Nes paskaičius įrašą kai kas gali bandyti tuo suabejoti J

O dabar prie temos. Kurį laiką stebint tai, kas vyksta Kuršių Nerijoje nepaleidžia mintis, kad pačios Nerijos reikalai yra patapę antraeiliais, o viršų ima Tėvynės sąjungos ir Naujosios sąjungos politinė kova su rinkiminių prieskonių doze. Dabar keletas argumentų tokių tezių pagrindimui:

1. Atrodo, kad A. Sancikienė labiau veikia kaip politikė, bet ne valstybės tarnautoja. Įvertinant hierarchinę schemą: A. Stancikienė pavaldi R. Baškytei, o Baškytė pavaldi A. Paulauskui, tai konflikto metu teko stebėti situacijų, kai Stancikienė ne dviprasmiškai vertindavo A. Paulausko veiklą, viešai spaudoje dalindavosi nuogąstavimais ir abejonėmis apie A. Paulausko ir NS veiklą. To sau neleido daryti R. Baškytė, nors statusas jos aukštesnis, tačiau žemesnis už ministro. Griežta subordinacija. Taigi apibendrinus galima teigti, kad A. Stancikienės laikysena labiau orientuota kaip į politikės (galinčios viešai polemizuoti su ministru), bet ne kaip valstybės tarnautojos. Beje, A. Stancikienė ir yra politikė. 2007 m. dalyvavo savivaldos rinkimuose ir šiuo metu yra Neringos savivaldybės narė nuo Tėvynės sąjungos. Nenustebčiau, kad A. Stancikienė turėtų ir politinių ambicijų pakeisti patį A. Paulauską po Seimo rinkimų, jei TS tektų galimybė formuoti naują ministrų kabinetą.

2. Nežinia sąmoningai ar ne, Naujoji sąjunga Kuršių Nerijos istorijoje sugebėjo įsitvirtinti „blogiečio“ vaidmenyje. Nežinia ar šiai partijai iš tiesų svarbiausi tik kažkieno pavieniai asmeniniai interesai, bet ne partiniai ir tuo labiau ne viešojo intereso, nes visas veikimas tik taip ir atrodo: Zujevo vagonėlis, Jakavonio mitingas kovo 11 d., A. Paulausko užmojai tirti A. Stancikienės veiklą dėl visokių mažmožių.

3. Kuršių Nerija iš tiesų yra jautri ir svarbi vietovė, tad nieko nuostabaus, kad ją įtakoja gausybė pačių įvairiausių interesų. Tai be abejo kursto aistras, tačiau Kuršių Nerija  anaiptol nėra vienintelė saugoma teritorija Lietuvoje, kurios apsaugai kyla problemų. Tačiau dėmesio koncentracija – pagrindinai į šį nacionalini parką ir pagrindinai tik jo problemoms. Viešasis laukas sukurtas toks, kad žiniasklaidą KN temoje domina net smulkiausios detalės. Ar politikams gali būti geresnė niša savo politinio spektaklio konstravimui? Idealesnių sąlygų net nebereikia net norėti: konfliktas yra (sukurti ar esami priešai ir kova su jais – viena svarbiausių politinio veikimo sąlygų), žiniasklaidos susidomėjimas didžiulis.

4. taigi kovai palaikyti ir įtampai stiprinti, jei visgi A. Stancikienė yra pasirinkusi politikės kelią galima nebijoti eiti ir „va bank“ tiek su įvairiais drąsiais siūlymais, pareiškimais ar griežtais vertinimais. Kulminaciją stiprintų įvairūs scenarijai, nepriklausomai nuo jų baigties, galimai vedantys į vieną rezultą: a) A. Stancikienė atsistatydina su stipriu politiniu trenksmu, pareikšdama, kad neįmanoma taip kovoti dėl Kuršių nerijos, o po kiek laiko pareiškiant, kad KN bandys apginti būdama Seime. b) A. Stancikienė bus atstatydinta  - vėl nebloga galimybė kortą išnaudoti geros rinkiminės kampanijos startui – „nešvarūs interesai bandė susidoroti, tačiau aš nepasiduosiu“. (TS tokiu atveju, manau pasiūlytų tikrai neblogą vietą sąraše, nes herojams vietų negaila, kaip rodo pavyzdžiai pvz. VSD istorijoje  )

Galiausiai tik laikas parodys kiek pagrįstos tos mano sąmokslo teorijos, o prie Kuršių Nerijos problemų, kurių iš tiesų yra daug ir svarbių, bus grįžti po rinkimų, kada visas emocinis fonas bus kiek mažiau politizuojamas.

Aptikau komišką (čia nuo žodžio komiksas, o ne koma) apklausą tvarkos ir teisingumo puslapyje.

Keistumas nr. 1  Už šią partiją nebalsuotų nė vienas „tvarkietis“. Na jiems matyt geriau iš vidaus matosi, kad partija neverta rinkėjų dėmesio.

Keistumas nr. 2 rinktis pateikta tik iš trijų partijų, kurių tarpe nėra lyderių – konservatorių ir socialdemokratų. Na tikriausia partijos parinktos pagal “artumą dūšiai” - jų lyderiai turėjo reikalų su teisėsauga.

Keistumas nr. 3. nors apklausa statistiškai nereikšminga, tačiau daugiau nei pusę “lipdukų” portalo lankytojų ir skaitytojų yra nepilnamečiai

“G. Kirkilas pažeidė valstybės politikų elgesio kodeksą”. Taip skamba Seimo etikos komisijos, tyrusios ar partinį renginį Vyriausybės posėdžių salėje surengęs premjeras nenusižengė etikai.

Pažeidimo konstatavimas skamba grėsmingai. Tačiau kas iš to? – ogi absoliučiai nieko. Juolab, kad su etika prasilenkiama nebe pirmą kartą.  Trečias pagal svarbą valstybės politikas šalyje nusižengia etikai – ir nieko. Tai kokių dar moralios politikos standartų reikia tikėtis mūsų politikoje iš eilinių Seimo bei savivaldos politikierių?

Ši situacija tik primena, kad nepilnai prieš dvejus metus priimtas politikų elgesio kodeksas – iš tiesų yra nieko vertas, neužtraukiantis jokių pasekmių ir realiai nestiprinantis jokių moralinių politikų savybių. Beje, ir pačiame kodekse nurodoma, kad griežčiausia sankcija pažeidėjui gali būti viešumas. Tačiau viešumas anokia čia etikos sargų sankcija – tokių sankcijų pilni laikraščių puslapiai. Kasdien. Pagrįstų ir ne tik. Beje, žiniasklaida tą funkciją (viešumo) atlieka kur kas geriau nei politikai. (kokį viešumą ta etikos komisija šiuo atveju galėtų be žiniasklaidos pagalbos įgyvendinti? Prispausdinti nutarimo kopijų ir visiems Lietuvos gyventojams išmėtyti į pašto dėžutes?)

Iš etikos sargų – norėtųsi solidesnių sprendimų, o ne imitavimo, kad kažkas daroma. Aišku, komisija veikai etikos kodekso rėmuose, tačiau matant, kad kodeksas turi trūkumų, yra per silpnas, neveiksmingas ar pernelyg švelnus ir neužtikrinantis savo paskirties – visada juk galima inicijuoti jo pataisas, grįžtant prie konceptualių dalykų ir tvirtai atsakant ar norima tikros etikos ar tik jos imitacijos.

Juokingai atrodo ir Kirkilo komentaras ir reakcija: “Jei toks sprendimas yra, tai nekviesim daugiau”. Tai dar kokių ir kokiose srityse elementarių išaiškinimų p. Kirilui reikėtų elementariuose klausimuose susijusiuose su etika, kad nebūtų daroma pažeidimų. Gal pvz. reikia išaiškinti, kad darbo metu, einant premjero pareigas nedera vykti į partinius renginius, kaip pastebi A. Račas, nerūkymo vietose negalima rūkyti, ar už valstybės pinigus negalima asmeniškai reklamuotis. 

Etikos komisija konstatavus G. Kirkilo nusižengimą etikai, parašiau vienam valdančiosios koalicijos partneriui, socialliberalų lyderiui A. Paulauskui prašydamas įvertinti ar G. Kirkilas neturėtų atsistatydinti.

Tokio klausimo suformulavimui mane paskatino paties A. Paulausko prieš 3,5 metų pasisakymai viename interviu apie politikų etiką: “ Neetiškai pasielgusį pareigūną kartais reikia priversti atsistatydinti. Tačiau už padarytas klaidas nepulsime sodinti į kalėjimą arba bausti nepaprastai didelėmis piniginėmis baudomis. Galima priversti žmones bijoti, bet iš baimės jų etikos suvokimas nepagerės. Vis dėlto, manau, atsistatydinimas ar atstatydinimas yra veiksmingas poveikio būdas - ypač kai tai susiję su aukštų pareigūnų elgesiu. Etiškai besielgiančių žmonių visuomenėje nėra daug. Didžioji dalis prisitaiko prie to, kaip elgiasi jų vadovai ar aukšti valstybės pareigūnai. Pagal tai formuojamas elgesio modelis. Todėl itin svarbu, kad Seimo, Vyriausybės politikų elgesys galėtų tapti teigiamu pavyzdžiu. “

Taigi štai kodėl kilo mintys apie galimybę aukštam pareigūnui pademonstruoti etikos principų suvokimą. Tačiau nepaisant, kad iš 3 e-mailo pašto adresų siųstų A. Paulauskui į Seimą, Aplinkos ministeriją bei Naujosios sąjungos būstinę – jokių komentarų nesulaukiau. Jei atsakytų (kuo visgi abejoju) – papildyčiau šį įrašą A. Paulausko komentaru.

Kad ši istorija, matyt, greitai pasimirš, rodo ir pačios viešosios aplinkos abejingumas. Apie galimą Kirkilo atsistatydinimą net aršiausiems jo oponentams nekilo mintis. Aišku – pasinaudojimas sale partiniam renginiui daugelio akimis mažmožis, tačiau ar ne tokių mažmožių pagalba sukuriami precedentai rimtiems etikos apžeidimas bei jų nepaisymui ateityje?

Kai prasilenkimai su etika, neužtraukiančių jokių realių pasekmių,  Kirkilas kaskart gali jaustis tvirtai. Štai keletas paties premjero pamąstymų apie etiką:

“aukštų moralės standartų reikalavimais gali būti bandoma „nuversti“ kovą su korupcija pradėjusią Vyriausybę”

“aukštos politinės etikos tradicijos Lietuvoje per vieną dieną nenusistovės”

“Aš nesu kunigas, nemoralizuosiu kitų. Ką iki šiol politikų moralizavimas davė? Nieko!“

Gal ir baigsiu šį įrašą ties šia, paskutine mūsų premjero mintimi nebepridėdamas jokių komentarų….

Man visada buvo keista, kodėl įstaiga, tirianti piliečių skundus dėl valdžios, valdymo, savivaldos, karinių ir joms prilygintų institucijų pareigūnų piktnaudžiavimo ir biurokratizmo, tačiau netirianti Seimo narių veiklos, pavadinta Seimo kontrolierių įstaiga? 

Štai trumpas pačios įstaigos prisistatymas:

Seimo kontrolierių veiklos tikslas – ginti žmogaus teisę į gerą viešąjį administravimą, užtikrinantį žmogaus teises ir laisves, prižiūrėti, ar valdžios įstaigos vykdo pareigą tinkamai tarnauti žmonėms.

KĄ TIRIA SEIMO KONTROLIERIAI?

Seimo kontrolieriai tiria pareiškėjų skundus dėl pareigūnų piktnaudžiavimo, biurokratizmo ar kitaip pažeidžiamų žmogaus teisių ir laisvių viešojo administravimo srityje.

KO NETIRIA SEIMO KONTROLIERIAI?

Seimo kontrolieriai netiria Respublikos Prezidento, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), valstybės kontrolieriaus ir Konstitucinio Teismo bei kitų teismų teisėjų veiklos, savivaldybių tarybų (kaip kolegialių institucijų) veiklos.

Iš tiesų įstaiga ypač reikalinga, tačiau netgi asmeniškai esu susidūręs, kad žmonės nežino šios įstaigos tikrosios paskirties, o neretai manoma, kad ši įstaiga kontroliuoja Seimą. Įdomu kokie atsakymai vyrautų, jei kas atliktų apklausą ir žmonių pasidomėtų, ką jų manymu tiria Seimo kontrolieriai?

Per 2007 metus Seimo kontrolieriai iš viso gavo 2178 skundus ir pareiškimus, priėmė 2441 sprendimą ir 30 proc. skundų pripažino pagrįstais. Nors pagrįstų skundų rodiklis praėjusiai metais buvo didžiausiais iš ankstesnių metų, tačiau jis mano akimis yra žemas. Viena versijų, kodėl skundų pagrįstumas mažas – matyt, piliečiams trūksta žinių apie tai, ką tiria Seimo kontrolieriai. Prie to matyt prisideda ir klaidinantis pavadinimas.

Ypač, kai Lietuvai aktualia problema išlieka biurokratizmas, korupcija, valdininkų piktnaudžiavimas – šią instituciją būtina stiprinti, didinti jos įgaliojimus ir svarbą, o visuomenėje ją pristatyti neklaidinančiu pavadinimu.

Absurdiškai skamba, bet realybėje panašu, kad taip ir atsitiko priimant įstatymo pataisas dėl politinės reklamos.

Gera žinia – Seimas vakar uždraudė politinę reklamą per TV ir radiją. Tačiau ties šia žinia ir baigiasi visas gėris ir prasideda painiava.

Štai kaip pristatomos priimtos įstatymo pataisos:

VŽ: “vaizdo ir garso klipai per radiją ir televiziją bus draudžiami, o politinių partijų reklamą šiose žiniasklaidos priemonėse organizuos VRK”.

Delfi: “Seimas uždraudė politinę reklamą per radiją ir televiziją. Kandidatų reklama komercinėse nacionalinėse radijo ir televizijos stotyse rinkimų agitacijos laikotarpiu bus finansuojama iš valstybės biudžeto.

Tai kas tada yra politinė reklama? Ar vaizdo ir garso klipai bei filmai nėra ir nebuvo laikoma politine reklama?

Bloga žinia – Seimas užsimojo prieš demokratiją, nes įteisintas “proporcinis lygiateisiškumas” paskirstant eterį reklamai - nieko gera nežada. (šio principo esmė – praeituose rinkimuose gavai daugiau balsų – šiems rinkimams gausi daugiau laiko valstybinio eterio). Žodžiu – apie jokią lygiavertę konkurenciją rinkiminėje kampanijoje nebegali būti nė kalbos.

Taigi, tą “reklamą – nereklamą” pagal “proporcingą lygiateisiškumą” organizuos pati valstybė. 

Įsisiūbavo mūsų Seimelis. Didelės logikos jo sprendimuose jau seniai ieškoti nebereikia, tačiau negana proporcingai iš jo nutarimų nykstant logikai ir protingumui, proporcingai didėja chamiškumo:

1. Esančios valdžioje nori įsitvirtinti amžiams valstybės sąskaita. Tas “proporcinis lygiateisiškumas” nėra naujas dalykas. Jau šiuo metu partijos finansuojamos pagal tai, kiek balsų gavo rinkimuose. Dabar pagal tą patį principą dar ir reklamuosis.

2. Abejonių kelia, ar tas “proporcinis lygiateisiškumas” neprasilenkia su mūsų LR Konstitucija, kurios 55 straipsnyje sakoma: “Seimą sudaro Tautos atstovai - 141 Seimo narys, kurie renkami ketveriems metams remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu”. ( ne kaip nors proporciškai lygia). Abejones sustiprina Politinių partijų įstatymo 16 straipsnis: Teisė dalyvauti Respublikos Prezidento, Seimo, savivaldybių tarybų rinkimuose ir rinkimuose į Europos Parlamentą: “  Visos politinės partijos turi lygias teises dalyvauti Respublikos Prezidento, Seimo, savivaldybių tarybų rinkimuose ir rinkimuose į Europos Parlamentą. Rinkimų metu visoms rinkimuose dalyvaujančioms politinėms partijoms ir jų kandidatams į Seimo, Europos Parlamento, savivaldybių tarybų narius ir Respublikos Prezidento vietą suteikiama teisė nemokamai naudotis Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos laiku, sudaromos vienodos galimybės naudotis kitomis visuomenės informavimo priemonėmis Lietuvos Respublikos rinkimų įstatymų nustatyta tvarka.

Lieka laukti ką pasakys Prezidentas.

2004 08 23 “Šis balsavimas parodė, kad politinės valios kovoti su korupcija nėra”, - sakė A.Kubilius, “figos lapeliu” pavadinęs argumentus, jog reklamos neįmanoma uždrausti iki rinkimų.

2008 03 03 Anot A.Kubiliaus, norint sumažinti korupcijos mastus šalyje, taip pat reikėtų uždrausti politinę partijų reklamą televizijoje; apriboti politikų bei jų šeimos narių dalyvavimą pramoginėse televizijų laidose.

2008 03 23 A. Kubilius: “parodijos” (rinkimų)  scenarijus, konservatoriaus teigimu, įvyks, jei nebus priimtos partijų veiklą ir rinkimų kampanijos finansavimą reglamentuojančios pataisos, jei nebus uždrausta juridinių asmenų parama partijoms, taip pat uždrausta politinė reklama televizijose ir ministrų savireklama už biudžeto pinigus.

Vat ir nuoseklumas mūsų politikoje… 

Tėvynės sąjunga nusispjovusi į principus, visomis išgalėmis skuba “pasipiarint” ne tik TV bet ir spaudoje, nes kaip žinia, tokių ir panašių vaizdelių prieš Seimo rinkimus per TV nematysim, kadangi Seimas šiandien uždraudė politinę reklamą per radiją ir TV.

Artėjant Seimo rinkimams ir ryškėjant būsimiems pagrindiniams politiniams žaidėjams, ne vienas apžvalgininkas pastebi kad rinkimuose nebus kažko naujo. Tie patys veidai, lozungai ir gan lengvai prognozuotina būsimo Seimo sudėtis. Iš ties panašu, kad rinksimės tik iš to, ką dabar turime.

A. Bačiulis birželio 9 d. “Veido” straipsnyje “Lietuvos visuomenė be lyderių” teigia, kad per 20 metų Lietuvoje taip ir neužaugo naujų politikų, savo, kaip lyderių, savybėmis ir įtaka visuomenėje galinčių prilygti Vytautui Landsbergiui ir Algirdui Brazauskui.

Sutinku su teiginiu, tačiau įdomesnis dalykas yra ne pati žinia, kad neturime lyderių, bet aplinkybės, kurios neleidžia lyderiams augti, stiprėti ir pranokti paminėtus politikos grandus.

Matyt, bus dar ne viena studija, analizuojanti šių lyderių autoriteto priežastis, jų vaidmenis mūsų šalies politiniams ir istoriniams procesams. Savo šiuo trumpu įrašu noriu tiesiog rezonuoti į pagrindinę straipsnio mintį, apie lyderystės krizę politinėse Lietuvos partijose.

Išskirčiau du rodiklius, kurie rodytų lyderių proveržį ir partinės sistemos sustiprėjimą.

I.  ½ principas

Esu įsitikinęs, kad tokio ar tokių lyderių dar greitai ir neturėsime. Greičiausiai tai galėtų įvykti, jei kuris nors politinis veikėjas sugebėtų į Seimą atvesti politinę jėgą, kuri sudarytų apie 50 %  viso seimo narių.

1992 m. tai pavyko padaryti A. Brazauskui, vadovavusiam Lietuvos demokratinei darbo partijai, kuri tais metais gavo 71 mandatą.

1996 m. V. Landsbergio vadovaujama Tėvynės sąjunga turėjo berods 65 vietas LR Seime.

Daugiau nei vienai partijai nebepavyko pasiekti tokių rezultatų. Tai reiškia, kad lyderiai sistemos buvo verčiami darytis beveidžiais – trinti ideologijas, atsisakyti principinių programinių nuostatų, švelninti toną, norėdami gauti ar bent pretenduoti į valdžią. Vardan koalicijos neretai nueita į kompromisus su lyderiškumą išryškinančiomis savybėmis – tvirta ir drąsia laikysena įvairiuose klausimuose, pasirengimą kovoti už įsitikinimus ir sugebėjimą ta dvasią perteikti ne tik kolegoms partiečiams, bet ir didžiajai rinkėjų daliai.

Nors jau po 1996 m. Seime atsirado pirmoji TS ir LKDP koalicija, tačiau konservatoriams krikdemai tebuvo tik pastiprinimas, paklusnusis jaunesnysis brolis, tačiau jokiu būdu ne lygiavertis partneris, todėl V. Landsbergio autoritetui joks pavojus iš LKDP pusės nekilo ir negalėjo kilti. Tai lengvino ir pačių krikdemų laikysena su pritarimais viskam ką darydavo ar ketindavo daryti konservatoriai. Bent iki 1999 m. kai buvo nutraukta koalicijos sutartis. Kita vertus, Landsbergio lyderiškumo viršūnė buvo net ne šioje (1996 - 2000 m.)  Seimo kadencijoje (priešingai, autoritetas tuo metu ėjo žemyn), o politinis kapitalas buvo sukrautas nuo Sąjūdžio, Nepriklausomybės skelbimo ir Aukščiausiosios tarybos laikų.

Taigi šiandien, kai vienpartinė vyriausybė sunkiai įsivaizduojama, kai politikų kalbos visiškai supanašėjusios, kai įsivyravusi idėjų ir ideologijų krizė – apie jokius ryškius naujus lyderius kalbėti nėra tikslinga.

II. Visuotiniai lyderiai = partiniai lyderiai

Taip pat esu įsitikinęs, kad naujų, tvirtų lyderių mūsų partinėje sistemoje nebus tol, kol į partijas kreivai žiūrės tokio kalibro politikos veikėjai, kaip šalies vadovas V. Adamkus. Nesirengiu analizuoti kam geriau atlikti konstitucines pareigas – nepartiniam prezidentui ar su stipriu ir aiškiu palaikymu parlamente, tačiau prezidentas būdamas politiku negali konfrontuoti su kita politinės sistemos dalimi – politinėmis partijomis. Taip pat neteigiu, kad siekiant partijų stiprinimo, po kadencijos V. Adamkus turėtu papildyti kurios nors gretas. Partijų lyderiai negali būti samdomi iš šalies, jie turi būti subrandinti pačiose partijose arba patys brandinti partijas. Manau, kad nepartinio valstybės vadovo šiame etape tikrai Lietuvai reikėjo ir V. Adamkaus laikysena pasiteisino, tačiau laikas galvoti ir apie ateitį. Prezidento galios Lietuvoje nėra stiprios, tad norint esminių permainų reformų besiprašančiose srityse, reikalinga stipri valdanti jėga Seime ir vyriausybėje, galinti konstruktyviai dirbti su prezidentu. 

Taigi, kad partinė sistema pradeda bristi iš gilios krizės, rodys kai šalies įvairūs autoritetai, savo sričių specialistai, verslininkai, jau įrodę savo kompetenciją ir sugebėjimus, matys prasmę dalyvauti politinių partijų veikloje, kai priklausyti partijai nebus kažkas gėdingo. Tik tada, kaip teigia R. Vanagaitė, “lochus” ir “runkelius” politikoje pakeis tikrasis elitas.